Prieš tapdama Henriko VIII atstumta karaliene, ji buvo kažkas kur kas įspūdingesnio – jauna moteris, pasižymėjusi geležine valia, politiniu sumanumu ir didžiule ambicija. „Ispanijos princesė“ grąžina Aragonės Kotryną į savo pačios istorijos centrą, pašalindama šimtmečius trukusius istorinius paaiškinimus, kad atskleistų pagrindinę veikėją, vertą to dramos, kurią ji išgyveno. Tai serialas, kuris drįsta paklausti, kas iš tiesų buvo Kotryna, kol istorija ją apibūdino per vyrą, kuris ją išdavė.
Sudėtingi veikėjai „Ispanijos princesė“
Šio projekto širdyje „Ispanijos princesė“ Tai Šarlotės Hope vaidyba, kuria ji įkūnija Kateriną – spindinčią, ryžtingą ir skaudžiai žmogišką. Hope atsispiria bet kokiam pagundai vaizduoti Catherine kaip auką, laukiančią savo likimo. Vietoj to ji įsijaučia į moterį, kuri strateginiu grakštumu orientuojasi nepažįstamame dvare, išlaikydama savo ispanų pasididžiavimą net ir tada, kai ją apspaudžia anglų politika. Harriet Walter sukuria įspūdingą įvaizdį kaip apskaičiuojanti Margaret Beaufort, o Laura Carmichael dramos politiniam audiniui suteikia tylios įtampos sluoksnių.
Ištikimybė, tapatybė ir moterys, supančios Catherine
Vienas iš „Ispanijos princesė“ Vienas iš galingiausių sprendimų – sutelkti dėmesį į moteris, kurios supa Catherine. Stephanie Levi-John ir Aaron Cobham suteikia serialui nepaprastai svarbų gilumą, įtvirtindami jo istorinę aplinką santykiais, kurie atrodo tikrai išgyventi, o ne surežisuoti. Ištikimybė tampa labiausiai ginčijama serialo vertybe – ji išbandoma kiekviename žingsnyje.
3 temos, kurios apibrėžia „Ispanijos princesė“
„Ispanijos princesė“ savo dramatinę struktūrą kuria remdamasi trimis nuolatinėmis įtampomis. Pirma, tapatybė – Catherine nuolat balansuoja tarp savo ispanų kilmės ir anglų likimo. Antra, valdžia – kas ją turi, kas ją įgyvendina ir kas tyliai ja naudojasi iš užkulisių. Trečia, išlikimas – ne dramatiškas, o lėtas, kasdienis darbas, siekiant išlaikyti orumą esant neįmanomam spaudimui. Režisierė Birgitte Staermose šias įtampas pateikia vizualiai santūriai, leisdama veikėjams nešti emocinę naštą.
Kodėl „Ispanijos princesė“ Atitinka šiuolaikinės auditorijos lūkesčius
Istorinis dramos žanras užsitarnauja savo vietą šiuolaikiniame pasakojime tada, kai atsisako paversti savo personažus vien tik simboliais. „Ispanijos princesė“ pavyksta būtent todėl, kad Kotrynos kova – siekis būti vertinama kaip visavertė asmenybė, o ne kaip politinis įrankis – atrodo ypač aktuali šiais laikais. Serialas atkuria moters istoriją, kuri buvo susiaurinta iki santuokos anuliavimo, ir grąžina jai protą, tikėjimą bei nepaprastą savigarbą. Būtent šis atkūrimas ir daro „Ispanijos princesė“ būtina pamatyti.
Ilgai lauktos istorijos dramatinė jėga
Birgitte Staermose įneša aiškią režisūrinę viziją į „Ispanijos princesė“ – intymus savo mastu, bet epinis emociniu požiūriu. Scenografija kiekvieną sceną įtvirtina Tjūdorų Anglijos atmosferoje – nuo žvakių apšviestų kambarių iki oficialių dvaro drabužių geometrijos. „Ispanijos princesė“ jame reginys niekada nenustelbia siužeto. Jis pasitiki savo personažais, ir būtent tą pasitikėjimą jaučia ir žiūrovai.
DUK: Ispanijos princesė
Klausimas: Ar ši serialo serija atitinka istorinius faktus? A: „Ispanijos princesė“ pasinaudoja menine laisve, tačiau Katerinos emocinę ir politinę kelionę grindžia dokumentais pagrįsta istorija. Šiame kūrinyje vienodai svarbūs tiek personažų autentiškumas, tiek istoriniai faktai, todėl žiūrovams pateikiama įtraukianti dramatinė interpretacija, o ne griežtas dokumentinis Tjūdorų dvaro gyvenimo atvaizdas.
Klausimas: Kuo ši serialo serija skiriasi nuo kitų dramų apie Tjūdorių dinastiją? A: Skirtingai nuo serialų, kuriuose Catherine vaizduojama kaip antraeilis personažas, „Ispanijos princesė“ ją aiškiai iškelia į centro dėmesio. Ši drama gvildena jos veiklumą, protą ir santykius – taip suteikdama naują požiūrį į istoriją, kurią žiūrovai manė jau gerai žiną.